- Ei! Ateik čia! Į krantą išmetė žmogų!
- Aš jau pakeliui.
Jis kliedėjo.
Bet minėjo jūsų vardą.
Parodyk jam.
Su savimi jis turėjo tai...
Ir tai.
Tu atkeliavai manęs nužudyti?
Žinau kas tai yra.
Esu matęs tokį.
Prieš daugybę metų.
Jis priklausė žmogui kurį
aš sutikau sapne.
Žmogui, kuris buvo apsėstas
keletu radikalių idėjų.
Koks yra pats pavojingiausias parazitas?
Bakterija? Virusas?
Žarnyno kirminas?
A....
Ponas Kobas bando pasakyti...
Idėja.
Pavojinga. Visiškai užkrečiama.
Vienai idėjai užvaldžius smegenis,
jos atsikratyti praktiškai neįmanoma.
Turiu omenyje idėją kuri yra
visiškai suformuota.
Kuri būna kažkur čia.
O, pavyzdžiui, jūs galite ją pavogti?
Taip. Miegant, jūsų sąmonės
gynyba būna pati mažiausia,
o miegas vagiui jūsų mintis
padaro lengvai prieinamas.
Tai vadinama ištraukimu.
Pone Saito, mes galime ištreniruoti
jūsų pasąmonę, kad ji pati apsigintu
nuo pačių gabiausių ištraukėjų.
Ir kaip jūs, tai padarysite?
Na, aš ir esu pats
gabiausias ištraukėjas.
Žinau kaip ieškoti jūsų minčių ir kaip rasti jūsų paslaptis. Žinau triukus.
Ir galiu jų išmokyti jus,
kad netgi jums miegant,
jūsų apsauga visada veiktų.
Klausykite, jeigu norite mano pagalbos,
su manimi turite būti visiškai atviras.
Jūsų mintis turiu žinoti
geriau negu jūsų žmona,
negu jūsų psichiatras,
negu bet kas kitas.
Jeigu mes esame sapne ir jūs
turite seifą pilną paslapčių
turiu sužinoti,
kas tame seife yra.
Tam, kad viskas suveiktų,
jūs mane turite visiškai įsileisti.
Gero vakaro, ponai. Aš
apsvarstysiu jūsų pasiūlymą.
Jis žino.
Kas ten vyksta?
Saito žino. Jis su žaidžia su mumis.
Nesvarbu. Aš galiu tai gauti.
Patikėk manimi.
Informacija yra seife.
Jis pažiūrėjo į jį dešinėje
kai aš paminėjau „paslaptis“.
Ką ji čia daro?
Grįžk į kambarį. Gerai?
Aš su tuo pasirūpinsiu.
Gerai, žiūrėk jau.
Mes čia dirbame.
Jeigu šokčiau, ar išgyvenčiau?
Jeigu gerai nusileisiu, galbūt.
Mal, ką tu čia darai?
Maniau, kad tu manęs pasiilgai.
Žinai, kad pasiilgau.
Bet nebegaliu tavimi pasitikėti.
Na ir kas?
Panašu - Artūro skonio.
Tiesą sakant, mūsų subjektas turi
silpnybę pokario metų Britanijos tapybai.
Prašau, prisėsk.
Sakyk man...
Ar vaikai manęs ilgisi?
Tu net neįsivaizduoji.
Ką tu darai?
Pakvėpuosiu grynu oru.
Lik kur esi, Mal.
Velniai griebtų.
Apsisuk.
Ginklą, Domai.
Prašau.
Dabar voką, pone Kobai.
Ji jums pasakė?
Ar jūs tai žinojote visą laiką?
Klausiate ar žinojau, kad atvykote apvogti
manęs ar tai, kad mes šiuo metu miegame?
Noriu žinoti užsakovo vardą.
Nėra prasmės grasinti jam sapne,
argi ne, Mal?
Žiūrint kaip grasini.
Nužudydama jį, tiesiog jį pažadinčiau.
Bet skausmas...
Skausmas yra galvoje.
Ir sprendžiant iš dekoracijų,
mes esame tavo galvoje, taip Artūrai?
- Ką tu darai? Dar per anksti!
- Žinau. Bet sapnas pradeda griūti.
Reikia pabandyti išlaikyti Saito
dar šiek tiek. Mums beveik pavyko.
Jis buvo arti. Labai arti.
Sustabdykite jį!
Tai nesuveiks. Pažadink jį.
Ji neatsibunda.
- Panaudok mėtimą.
- Ką?
Numesk jį.
Jis išjungtas.
Buvote pasiruošęs, ką?
Net mano apsaugos viršininkas nežino
apie šį butą. Kaip jūs jį radote?
Žmogui užimančiam jūsų postą sunku išlaikyti meilės lizdo paslaptį
ypač tada kai yra įsivėlusi
ištekėjusi moteris.
- Ji niekada...
- Taip, bet mes čia.
- Ir turime problemą.
- Jie artėja.
- Jus gavote ko norėjote.
- Na, tai netiesa.
Jūs paslėpėte pačią svarbiausią
mums reikalingą informaciją, taip?
Jūs kažką paslėpėte, nes
žinojote jog mes ateisime.
- Klausimas tas, kodėl jus iš vis
mus įsileidote? - Patikrinimas.
- Koks patikrinimas?
- Nesvarbu. Jūs susimovėte.
Mes ištraukėme visą informaciją
kurią jūs Ten turėjote.
Bet, kad sapnuoju buvo akivaizdu.
- Taigi, palikite mane ramybėje ir eikite.
- Atrodo jūs ne viską supratote, pone Saito.
Mus pasamdžiusi kompanija
su nesėkme nesusitaikys.
Jeigu mums nepavyks,
neištempsime dviejų dienų.
Kobai?
Atrodo viską teks daryti
šiek tiek paprasčiau.
Sakyk mums ką žinai!
Sakyk mums ką žinai, dabar!
Man niekada nepatiko šis kilimėlis.
Jūs tik pažiūrėkite į jo bjaurų raštą.
Jis buvo padarytas iš vilnos.
Bet dabar...
Aš galiu ant poliesterio.
Reiškia, kad guliu ne ant savo
kilimėlio, ne savo bute.
Mano akyse pakėlėte savo
reputaciją, pone Kobai.
Aš vis dar sapnuoju.
- Kaip ėjosi?
- Nekaip.
Sapnas, sapne, ką?
Aš sužavėtas.
Bet savo sapne, turite žaisti
pagal mano taisykles.
Taip, bet matote, pone Saito...
Mes esame ne jūsų sapne.
Mes esame manajame.
Mulkis. Kaip tu
pražiopsojai kilimėlį?
- Tai ne mano kaltė.
- Visgi tu architektas.
Aš nežinojau, kad jis
rūpinsis savo suknistu kilimu!
Užteks.
Tu. Ką ten po galais darei?
- Viskas buvo kontroliuojama.
- Man taip neatrodė.
Neturime tam laiko.
Kiote išlipsiu.
Jis juk neis tikrinti kiekvienos kupė.
Taip, na, man nepatinka traukiniai.
Klausykite. Kiekvienas už save.
Taip, klausau?
- Sveikas tėveli.
- Sveikas, tėti.
Sveiki, vaikai. Kaip jums einasi?
Kaip jums sekasi, ką?
- Gerai.
- Spėju, neblogai.
Neblogai? Kam čia tik neblogai?
Tau, Džeimsai?
Taip. Kada tu grįši namo, tėti?
Na, negaliu, brangusis. Negaliu.
Bent jau kurį laiką, atsimeni?
Kodėl?
Aš tau sakiau, esu toli,
nes dabar dirbu, atsimeni?
Močiutė sako, kad tu niekada negrįši.
Filipa, čia tu?
Galėtum pakviesti močiutę prie telefono?
Ji purto galvą, nenori kalbėti.
Na, tikėkimės, kad dėl to ji klysta.
Tėveli?
Taip, Džeimsai?
Mamytė su tavimi?
Džeimsai, mes apie tai kalbėjome.
Mamytės čia nebėra.
Kur?
Užteks vaikai. Atsisveikinkite.
Klausykite, aš atsiųsiu kelias
dovanas per senelį, gerai?
Ir jūs būkite geri. Būkite...
- Mūsų ratai ant stogo.
- Gerai.
Tau viskas gerai?
Taip. Taip, viskas gerai. O kas?
Na, sapne, pasirodė Mal.
Klausyk, atsiprašau dėl tavo
kojos. Tai daugiau nenutiks.
- Blogėja, taip?
- Tau, užteks vieno atsiprašymo, gerai?
- Kur Nešas?
- Jis nepasirodė? Nori jo palaukti?
Ne, jau prieš dvi valandas,
apie Saito plėtros planus,
turėjome pranešti Cobol
Engineering kompanijai.
Greitai jie sužinos, apie mūsų
nesėkmę. Laikas išnykti.
- Kur skrisi?
- Buenos Aires.
Tyliai pasėdėsiu, kai viskas
nurims, susirasiu darbą.
- Tu?
- Į Valstijas.
Perduok linkėjimus.
Jis jus pardavė. Atėjo pas mane
derėtis dėl savo gyvybės.
Taigi patys galite jį pribaigti.
Aš taip reikalų nesprendžiu.
- Ką jūs su juo darysite?
- Nieko.
Bet negaliu kalbėti už
Cobol Engineering kompaniją.
- Ko jūs iš mūsų norite?
- Insepsijos.
- Tai įmanoma?
- Žinoma, ne.
Jeigu galima pavogti iš ko nors idėja,
tai kodėl negalima įsodinti vienos?
Gerai, štai aš jums į galvą
įsodinsiu idėja. Sakau jums...
„Negalvokite apie dramblius“.
- Apie ką jūs galvojate?
- Dramblius.
Teisingai. Bet tai ne jūsų idėją,
nes aš jums ją daviau.
Subjekto protas visada gali
atsekti idėjos kilmę.
- Tikro įkvėpimo neįmanoma suklastoti.
- Tai ne tiesa.
- Galite tai padaryti?
- Ar jūs siūlote kitą pasirinkimą?
Nes aš pats rasiu būdą sutvarkyti
reikalus su Cobol kompanija.
- Tada jūs turite pasirinkimą.
- Tada renkuosi atsitraukimą, pone.
Pasakykite įgulai kur norite skristi.
Ei, pone Kobai!
Ar norėtumėte grįžti namo?
Į Ameriką?
- Pas savo vaikus?
- Negaliu to ištaisyti!
- Niekas negali!
- Kaip ir negali Insepsijos.
Kobai, eime.
Ar idėja labai sudėtinga?
- Pakankamai paprasta.
- Jokia idėja nėra paprastai,
kai ją reikia įsodinti
į kieno nors protą.
Pagrindinis mano konkurentas
yra senas vyriškis, prasta sveikata.
Greitai jo sūnus paveldės
jo korporacijos kontrolę.
Noriu, kad jis nuspręstų
sužlugdyti savo tėvo imperiją.
- Kobai, mums geriau į tai nesivelti.
- Palauk.
Jeigu aš tai padaryčiau... Jeigu bent galėčiau tai padaryti, man reikia garantijos.
Iš kur man žinoti, kad galite
padaryti tai ką sakote?
Iš niekur.
Bet aš galiu. Taigi ar norite
atsiduoti likimui į rankas?
Ar norite pasenti atgailaudamas
ir laukti mirties vienas?
Surinkite komandą, pone Kobai.
Ir atidžiau rinkite žmones.
Klausyk, aš žinau kaip tu nori namo.
- Bet to nepadaryti neįmanoma.
- Įmanoma.
- Tiesiog reikia įlįsti pakankamai giliai.
- Tu to nežinai.
Esu tai daręs ankščiau.
Kam gi?
Mes skrendame į Paryžių?
Mums reikės naujo architekto.
Tau niekada nepatiko tavasis kabinetas, taip?
Kai jis toks užkimštas
nėra vietos mąstymui.
Tau čia būti saugu?
Ekstradicija iš Prancūzijos į Jungtines
Valstijas yra biurokratinis košmaras, pats žinai.
Manau tavo atveju jie
viską greitai sutvarkytų.
Klausyk... Perduok tai vaikams,
kai tik turėsi tokią galimybę.
Mikštų žaislų per mažai
įtikinti vaikus, kad
jie vis dar turi tėvą.
Darau tai ką moku.
- Darau tai ko tu manęs išmokinai.
- Niekada nemokinau tavęs būti vagimi.
Ne, tu mokinai mane laviruoti
žmonių mintyse, bet po to kas nutiko
man nebeliko būdu panaudoti
šių gabumų legaliai.
Ką tu čia darai, Domai?
Manau radau kelią namo.
Tai darbas kurį man pasiūlę
labai labai galingi žmonės.
Žmonės, kure tikiu, gali panaikinti
mano kaltinimus akimirksniu...
- Bet man reikia tavo pagalbos.
- Tu nori papirkti vieną iš mano geriausių mokinių.
Tu žinai ką aš siūlau.
Leisk jiems patiems spręsti.
- Pinigai...
- Ne tik pinigai. Atsimeni, tai...
Tai galimybė statyti katedras, visus
miestus, dalykus kurie net neegzistuoja.
Dalykus, kurie tikrame pasaulyje,
egzistuoti negali.
Ir tu tikiesi, kad aš leisiu
kam nors leistis į tavo fantazijas.
Jiems nereikės dalyvauti sapnuose.
Jiems reikės tik sumodeliuoti lygius...
Ir išmokyti modelių mūsų sapnuotojus.
Viskas.
Sumodeliuok viską pats.
Mal neleis man.
Grįžk į realybę, Domai.
Prašau.
Realybę?
Tie vaikai, tavo anūkai.
Jie laukia savo tėvo grįžtančio namo.
Tokia jų realybė. Ir šis darbas, šis
paskutinis darbas, leis man pas juos sugrįžti.
Nestovėčiau čia jeigu žinočiau kitą būdą.
Man reikia tokio architekto,
kuris būtų toks geras koks buvau aš.
Turiu kai ką geresnį.
Ariadne?
Norėčiau tave supažindinti su, ponu Kobu.
- Malonu susipažinti.
- Jeigu turi laisvo laiko...
Ponas Kobas turi tau darbo pasiūlymą
ir norėtų jį su tavimi aptarti.
- Siūlote praktikos darbą?
- Ne visai.
- Turiu tau testą.
- Apie šį darbą nieko nepasakosite?
Prieš tai darydamas, turiu
įsitikinti jog tu sugebėsi jį atlikti.
- Kodėl?
- Na, tiesą sakant, jis nėra legalus.
Turi dvi minutes sukurti labirintui
iš kurio išeiti reikėtų mažiausiai minutės.
Stok.
Dar kartą.
Stok.
Turi padaryti ką nors geresnį.
Taip jau geriau.
Sakoma, kad naudojame tik dalį savo
smegenų galimybių. Kai nemiegame.
Kai miegame, protas gali
daryti praktiškai bet ką.
- Pavyzdžiui?
- Na, įsivaizduok, kad projektuoji pastatą, gerai?
Sąmoningai sukuri kiekvieną detalę.
Bet kartais, atrodo jog viskas
einasi savaime. Suprati apie ką aš.
Sąmoningai sukuri kiekvieną detalę.
Bet kartais, atrodo jog viskas
einasi savaime. Suprati apie ką aš.
- Taip, taip. Tai kaip atradinėjimas.
- Tikras įkvėpimas, teisingai?
Na, o sapne, mūsų smegenys,
visą tai daro pastoviai.
Mes kuriame ir suvokiame
pasaulį tuo pačiu metu.
Mūsų smegenys, tai daro taip gerai,
kad mes net nežinome,
jog tai vyksta.
Čia mes galime įsimaišyti
į šį procesą.
- Kaip?
- Perimdami kūrimo darbą.
Šioje vietoje man tavęs ir reikia.
Tu turėsi sukurti sapno pasaulį.
O mes atvesime subjektą į tą sapną.
Ir jis užpildys jį savo pasąmone.
Kaip aš sukursiu kiekvieną detalę
taip, kad jis manytų jog tai tikrovė?
Na, sapnai atrodo tikri,
kai mes esame juose, teisingai?
Tik tada kai nubundame suprantame,
kad buvo nutikę kažkas keisto.
Užduosiu tau klausimą. Juk niekada
neatsimeni nuo ko prasidėjo sapnas, taip?
Visą laiką atsiduri įvykių sūkuryje.
- Spėju, taip.
- Taigi, kaip mes čia atėjome?
- Na, mes ką tik atėjome iš...
- Galvok apie tai, Ariadne.
Kaip mes čia atėjome?
Kur tu dabar esi?
- Mes sapnuojame?
- Tiesą sakant dabar esi viduryje dirbtuvių, miegi.
Ir tai tavo pirma pamoka, išlik rami.
Jeigu tai tik sapnas...
Niekada neatrodo kaip tik sapnas, taip?
Kai tavo veidas pilnas stiklų
velniškai skauda.
Kai sapnuoji, viskas atrodo tikra.
To mokino kariuomenėje.
Miego metu, kariai buvo apmokinami,
galėdavo šaudyti, badytis ir
smaukti vienas kitą, o po to nubusti.
Iš kur šiame darbe atsirado architektai?
Na, kažkas turėjo modeliuoti sapnus, taip?
- Duok mums dar penkias minutes?
- Penkias minutes?
Mes kalbėjomės kokią valandą.
Sapne, smegenys dirbą
daug greičiau...
Todėl laikas eina daug lėčiau.
Penkios minutės pasaulyje,
sapne yra kaip valanda.
Pažiūrėkime ką tu sugebėsi
padaryti per penkias minutes?
Tai standartinis modelis.
Knygynas, kavinė.
Čia yra beveik viskas.
- Kas visi šie žmonės?
- Mano pasąmonės projekcijos.
- Tavo?
- Taip. Atsimink, tu esi sapnuotoja.
Tu kuri šį pasaulį. Aš esu subjektas,
mano smegenys užpildo jį žmonėmis.
Gali prieiti pasikalbėti su mano pasąmone.
Tai vienas iš būdų ištraukti
informaciją iš subjekto.
- Kaip tai dar galima padaryti?
- Sukuriant ką nors saugaus, pavyzdžiui,
banko saugyklą ar kalėjimą.
Smegenys automatiškai užpildo šiuos
dalykus informacija, nes nori ją apsaugoti.
- Supranti?
- Tada jūs išlaužiate saugyklą ir pavagiate informaciją.
Na...
Ankščiau maniau, kad sapnai daugiau
būna tik vizualūs, bet tai kai kas daugiau.
Man įdomu, kas nutiktų, jeigu
pradėtume žaisti su fizika?
- Įspūdinga, taip?
- Taip, tikrai.
Kodėl jie visi į mane žiūri?
Nes mano pasąmonė jaučia, kad
kažkas kitas kurią šį pasaulį.
Kuo labiau viską keiti,
tuo greičiau projekcijos
reaguoja į tai.
- Reaguoja?
- Jie jaučia kitą sapnuotoją.
Jie puola lyg baltieji kraujo
kūneliai kovodami su infekcija.
- Jie gali pulti mus?
- Ne. Tik tave.
Nuostabu, bet aš tau sakau,
kuo labiau viską keisi...
Jėzau. Gali liepti savo
pasąmonei nusiraminti?
Tai juk pasąmonė.
Įsidėmėk, aš jos negaliu valdyti.
Labai įspūdinga.
Aš žinau šį tiltą.
Ši vieta yra tikra, taip?
Taip, eidama į koledžą
kertu šią vietą kasdien.
Niekada negalima atkurti
vietų iš savo atminties.
Visada įsivaizduok naujas vietas.
Na, juk pradėti reikia
nuo pažįstamų dalykų, taip?
Naudok tik detales.
Gatvių lempas, telefonų aparatus.
- Niekada neatkurk tikrų vietovių.
- Kodėl ne?
Nes atkuriant vietas
iš savo atminties yra labai lengva
sumaišyti kur yra tikrovė
ir kur yra tik sapnas.
Jums taip ir buvo nutikę?
Klausyk manęs.
Su manimi tai neturi nieko bendro, aišku?
Būtent dėl to jūs ir norite,
kad aš suprojektuočiau sapną?
Atšok nuo jos.
Šalin.
- Šalin!
- Kobai!
- Atšok nuo manęs!
- Paleisk mane!
- Nereikia! Mal!
- Kobai!
- Mal!
- Pažadink mane!
- Mal!
- Pažadink mane!
- Mal, ne! Ne!
- Pažadink mane!
Mal, ne!
Ei, ei, ei, pažiūrėk į mane.
Tau viskas gerai.
- Tau viskas gerai.
- Kodėl... Kodėl negalėjau atsibusti?
Jums dar buvo likę laiko, o išeiti
iš sapno ankščiau galima
tik numirus.
- Jai reikia totemo.
- Ko tokio?
- Totemas, tai mažas, asmeniškas...
- Na pas tave ir pasąmonė, Kobai!
- Ji tikrai žavinti.
- O suprantu, buvai susitikusi su ponia Kob.
- Jo žmona?
- Taip. Taigi, totemas.
Tau reikia mažo objekto skirto tik tau...
Tokio dalyko kurį turėtum su savimi visą laiką.
Apie kurį niekas kitas nežinotų.
- Pavyzdžiui, monetą?
- Ne. Turi būti kas nors unikalesnio.
Kad ir ko nors tokio.
Negaliu tau leisti paliesti jo.
Kitaip dings jo prasmė.
Šio lošimo kauliuko balansą
ir dydį, žinau tik aš.
Pamačiusi savo totemą,
tu suprasi ar esi kieno nors sapne.
Nežinau, bet gal tu nematai,
ar tiesiog nenori matyti,
bet Kobas turi rimtų problemų
nuo kurių bando pabėgti.
Ir aš nesiruošiu įsileist
tokio žmogaus į savo mintis.
Ji sugrįš. Nesu matęs, kad
kas nors tai greitai priprastų.
Realybės jai dabar neužteks.
Ir kai ji sugrįš...
Jeigu ji sugrįš. Pasakyk,
kad ji pastatytų labirintų.
- Kur tu būsi?
- Einu susitikti su Ymsu.
Ymsu? Na, jis yra Mombasoje.
O ten yra Cobol's teritorija.
- Yra šiokia tokia rizika.
- Ir taip yra daug gerų vagių.
Mums nereikia paprasto vagies.
Mums reikia apgaudinėtojo.
Nemanyk, kad nuo trynimo,
iškris didesnis skaičius.
- Niekada nežinosi.
- Leisk nupirkti tau išgerti.
Prašom.
- Tavo tartis nepagerėjo.
- Nejaugi.
Kaip sekasi su rašybą?
- Geriausiai mieste.
- Puiku.
Labai ačiū.
Insepsija.
Ir kol tu nepradėjai
aiškinti, kad tai neįmanoma...
Tai visiškai įmanoma.
Tiesiog velniškai sunku.
Įdomu. Artūras man vis
kartoja, kad tai neįmanoma.
Artūras... Vis dar dirbi
su tuo senamadžiu?
- Jis savo darbą atlieka puikiai, juk taip?
- Taip jis geriausias. Bet neturi vaizduotės.
Ne taip kaip tu.
Klausyk jeigu nori, kad pasisektų
su insepsija, tau reikės vaizduotės.
Pasakyk man kai ką.
Esi tai daręs ankščiau?
Esame bandę. Įsodinome
idėją į vietą. Bet ji nesužydėjo.
- Gal nepakankami giliai įsodinot?
- Ne, esmė ne tik gilyje.
Jeigu nori, kad idėja išaugtų,
ją reikia kuo paprasčiau pateikti...
Kad ji natūraliai išsišakotų subjekte.
Mintys yra labai subtilus menas.
Kokią idėją tu nori įteigti?
Mums reikia, kad didelės korporacijos
įpėdinis sužlugdytų savo tėvo imperiją.
Na, čia yra svarbūs politiniai
ir anti-mopoliniai santykiai.
Bet ne tai svarbiausia, svarbiausia
tai kokie tavo subjekto nusistatymai.
Ir viskas ką tu gali padaryti,
tai pradėti nuo pagrindų.
- Ir kokie tie pagrindai?
- Santykiai su jo tėvu.
- Turi chemiką?
- Ne, dar ne.
Gerai, yra toks vienas. Jusefas.
Jis turi savo mišinių formuluotes.
- Nuvesi mane pas jį?
- Kai tik atsikratysi uodegos.
- Vyriškis prie baro.
- Cobol Engineering.
Velnias, neatsimenu, jiems
reikia manęs mirusio ar gyvo?
Prisiminsi. Kai jis
pradės šaudyti į tave.
Nukreipk jo dėmesį. Susitiksim
baro apačioje, po kokio pusvalandžio.
- Grįšime čia?
- Jie čia tikrai neieškos.
Gerai.
Fredis! Fredis Simonsas.
Dievulėliau, tai tu, taip?
- Kas?
- Ne, tai ne tu.
Jau nebesapnuoji, ar ne?
Į šoną!
Ne, kavos.
Vieną kavos.
Kavos.
Pavežti, pone Kobai?
- Ką jūs darote Mombase?
- Atvykau apsaugoti savo investicijos.
Tai pagal tave taip yra
atsikratoma uodegos, ką?
Čia kita uodega.
Kobas sakė, kad tu grįši.
- Aš nenorėjau grįžti, bet...
- Bet to niekuo nepakeisi.
Tai... Tikras kūrimas.
Norėtum apžiūrėti paradoksalią
architektūrą? Turėsi išmokti kelis triukus
jeigu nori pastatyti tris
pilnus sapno lygius.
- Atleiskite.
- Kokius triukus?
Sapne, architektūrai galima
suteikti neįmanomas formas.
Tai leidžia tau sukurti uždarus laiptus.
Tokius kokie yra Penroso laiptai.
Begaliniai laiptai.
Matai?
Paradoksas. Tokie triukai tau padės
paslėpti sukurto sapno ribas.
Kokio dydžio lygiai gali būti?
Bet kokio nuo pastato grindų
iki viso miesto.
Bet jie turi būti pakankamai painūs...
Kad būtų galima pasislėpti nuo projekcijų.
- Labirintai.
- Teisingai labirintai.
- Ir kuo painesnis labirintas...
- Tuo turėsime daugiau laiko,
- prieš projekcijoms sugaunant mus?
- Būtent.
Mano pasąmonė atrodo
pakankamai rami.
Palauk, ji dar subjurs.
Niekam nepatinka, kai kas nors
kitas žaidžia su jų protu.
Kobas daugiau nebegali modeliuoti, taip?
Nežinau, ar jis gali,
bet jis to nebedaro.
Jis mano, kad geriausia
nežinoti schemų.
- Kodėl?
- Jis man nesako.
Bet manau, kad tai dėl Mal.
- Jo buvusios?
- Ne, ji nėra jo buvusi.
- Tai jie vis dar kartu?
- Ne, ji...
Ji mirusi.
Tu matei tik jos projekciją.
- Kokia ji buvo tikrame gyvenime?
- Ji buvo miela.
- Jūs ieškote chemiko?
- Taip.
Kad sudarytų mišinį darbui?
- Ir su mumis eitų į sapną.
- Ne. Retai kada sapne dalyvauju, pone Kobai.
Mums reikės, kad
padarytumėte mišinį.
- Kam?
- Kad giliau įlįstume.
Sapnas sapne?
Du lygiai?
Trys.
Neįmanoma. Tiek daug sapnų
sapne yra per daug nestabilu.
- Tai įmanoma, tiesiog turėsite duoti mums
migdomųjų. - Labai stiprių migdomųjų.
- Kiek komandos narių?
- Penki.
Šeši.
Vienintelis būdas sužinoti, kad darbas
atliktas, tai man eiti kartu su jumis.
Šiame darbe, vietos
turistams nėra, pone Saito.
Šį kartą, turės atsirasti.
Manau pradėti, galima nuo jo.
Naudoju jį kiekvieną dieną.
- Kam?
- Taip, parodysiu jums.
- Galbūt jūs nenorėsite to matyti.
- Tik po jūsų.
Šeši, dešimt, dvylika.
Ir visi sujungti, velniai griebtų.
Jie ateina kiekvieną dieną
dalintis vienu sapnu.
Matote?
Labai stabilu.
- Kiek laiko jie sapnuoja?
- Tris, keturias valandas, kiekvieną dieną.
- O skaičiuojant laiku sapne?
- Su šiuo mišiniu?
- Apie keturias dešimt valandų, kiekvieną
dieną. - Kodėl jie taip daro?
Papasakokite, pone Kobai.
Po kurio darbo laiko, tai
vienintelis būdas sapnuoti.
O jūs dar galite sapnuoti, pone Kobai?
- Jie čia ateina kiekvieną dieną miegoti?
- Ne.
Ne jie susirenka atsibusti.
Sapnas tapo jų realybe.
Kas jūs toks, kad
galėtumėte sakyti kitaip, ką?
Parodyk ką gali padaryti.
Tu žinai kaip mane rasti.
Tu žinai ką turi padaryti.
Pakankamai aštru?
Ar viskas gerai, pone Kobai?
Taip, taip.
Tiesiog puiku.
Robertas Fišeris, Fisher-Morrow
koncerno paveldėtojas.
Kokias problemas sukelia
jums, šis ponas Fišeris?
Tai ne jūsų reikalas.
Pone Saito, tai nėra eilinis
kitos kompanijos šnipinėjimas.
Jūs paprašėte manęs padaryti insepsijos.
Tikiuosi suprantate šio prašymo svarbą.
Ta sėkla kurią mes įsodinsime
į to žmogaus protą išaugs į idėją.
Ta idėja apibūdins jį.
Tai gali pakeisti...
Tai gali pakeisti
viską kas susiję su juo.
Mes esame paskutinė kompanija stovinti
tarp jų, dėl visiško energijos dominavimo.
Daugiau negali likti jokios konkurencijos.
Greitai jie energija aprūpins
pusę pasaulio.
Tokiu būdu, jie taps nauja super jėga.
Pasauliui reikia, kad Robertas
Fišeris persigalvotu.
Štai čia mes ir įsikišime.
Kokie Roberto Fišerio santykiai su tėvu?
Sklinda gandai, kad santykiai
yra šiek tiek sudėtingi.
Bet mes juk negalime
dirbti prisiklausę gandų, taip?
Ar galite man gauti priėjimą prie šio žmogaus?
Brauningas, Fišerio vyresnioji dešinioji ranka.
Fišerio jaunesniojo krikštatėvis.
Tai įmanoma. Jeigu tik sugebėsite
gauti tinkamas rekomendacijas.
Rekomendacijos yra mano
specialybė, pone Saito.
Nematau būtinybės imtis šito reikalo.
Susitvarkykite su tuo.
Pone Brauningai, Morisas Fišeris
visada stengiasi išvengti ginčų.
Gal tada norite pasikalbėti apie
savo susirūpinimą tiesiogiai su Morisu?
- Na, to tikrai nereikia.
- Ne, ne, ne. Pasitarkime su juo.
Kaip jis laikosi?
Nenoriu jo be reikalo varginti, bet...
Robertai, aš tau sakiau nieko neįleisti...
Pala...
Ne, nekalbėkite, pone Fišeri.
Išvesk lauk!
Niekada.
Niekada nekviesk nieko man neprašius.
Palik mane.
Siaubas.
Jam turėtų būti brangus prisiminas.
Pastačiau ją šalia jo lovos.
Jis net nepastebėjo.
Robertai... Mums reikia pasikalbėti
apie valdymo įgaliojimus.
- Žinau, kad tau dabar sunkus metas.
- Ne dabar, dėde Piteri.
Bet mums būtina žinoti
nuo ko pradėsime.
Grifai pradėjo sukti ratus apie grobį.
Kuo silpnesnis darosi Morisas Fišeris,
tuo labiau stiprėja Piteris Brauningas.
Turėjau galimybę
stebėti Brauningą...
Stebėti jo fizines galimybes, mokytis jo
manierų, ir taip toliau ir panašiai.
Taigi, pirmame sapno lygyje,
aš galėsiu įkūnyti Brauningą.
Ir pamėtėti šiokią tokią
idėją Fišerio sąmonei.
Tada nuvesime jį į
gilesnį lygį
ir jo paties sukurta Brauningo
projekcija, atliks tą patį darbą.
- Todėl jis idėją pakiš pats sau.
- Būtent.
Tai vienintelis būdas idėjai sužydėti.
Jis turi manyti, kad viską sugalvojo pats.
Ymsai, aš sužavėtas.
Tavo pripažinimą, visada labai
branginau, Artūrai, ačiū.
Ruošiesi vienas pats sapnuoti?
Ne, ne. Aš tik...
Atliksiu keletą eksperimentų.
Nežinojau, kad čia kas nors yra.
Taigi...
- Taip, aš tik, gaminausi sau totemą.
- Tuok man jį apžiūrėti.
Greitai mokaisi, ką?
Kaip nors reikia
susigaudyti kur yra realybė.
- Totemas buvo tavo sumanimas?
- Ne, tai buvo... Mal sumanymas.
Šis... Šis priklausė jai.
Jeigu pasuksi jį sapne, jis niekada nesustos.
Tiesiog... Suksis ir suksis.
- Artūras sakė, kad ji mirusi.
- Kaip sekasi su labirintais?
Kiekvienas lygis atitiks
tą subjekto pasąmonės dalį,
kurią mes norėsime prieiti.
Taigi, pirmame lygyje, bus ligoninė.
Į kurią Fišeris atgabens savo tėvą.
Tiesą sakant turiu
klausimų dėl schemos.
Ne, ne, ne. Nerodyk man detalių.
Tik sapno užpildytojas turi žinoti schemą.
Kodėl tai taip svarbu?
Vienas iš mūsų į sapną atves projekcijas
mes tikrai nenorime, kad
jos žinotų labirinto schemą.
Nori pasakyti, kad nenorom
gali atsivesti, Mal.
- Tu negali jos atsikratyti, taip?
- Teisingai.
Tu negali statyti, nes jeigu tu
žinosi koks labirintas žinos ir ji.
O tai sugadintų visą operaciją.
- Kobai, ar kiti tai žino?
- Ne. Ne, jie nežino.
Tu turi įspėti juos,
nes tau blogėja.
Niekas nesakė, kad blogėja.
Aš turiu grįžti namo.
Tai viskas kas man rūpi.
- Kodėl tu negali grįžti namo?
- Nes jie mano, kad aš ją nužudžiau.
- Ačiū.
- Už ką?
Kad neklausi ar tai
padariau iš tikro.
„Aš sunaikinsiu savo tėvo imperiją.“
Tai be abejo yra idėja
kurios Robertas pats nepasirinks.
Todėl mums reikia ją pasėti
pasąmonėje kuo giliau.
Pasąmonė veikia emocijomis, teisingai?
Ne priežastimis.
Mums reikia rasti būdą priežastis
perkelti į emocinį lygį.
Kaip verslo strategiją
tu paversi į emociją?
MORISAS IR ROBERTAS
DVI FIŠERIŲ KARTOS
DU SKIRTINGI VADOVAVIMO TIPAI
Tai mes ir turime sugalvoti, taip?
Taigi, Roberto santykiai su tėvu,
švelniai tariant yra komplikuoti.
Tai reikia išnaudoti.
Galime pakišti mintį jam sužlugdyti tėvo
kompaniją, neva tai spjūvis seniui.
Ne, nes manau teigiamos emocijos...
Visada nugali neigiamas emocijas.
Visi mes norime taikos.
Katarisio.
Reikia, kad Roberto Fišerio
emocijos į šį reikalą būtų teigiamos.
O jeigu pabandytumėme taip...
„Mano tėvas norėjo, kad ką nors sukurčiau
pats, o ne sekčiau jo pėdomis.“
- Gali suveikti.
- Gali?
Mums reikia ko nors daugiau negu „gali“.
Dėkoju už pagalbą, Artūrai.
Atleisk man už tai, kad noriu
būti šiek tiek tikslesnis, Ymsai.
- Tikslesnis?
- Insepsijai nėra būtinas tikslumas.
Kai įlįsime į jo smegenis, turėsime
dirbti su tuo ką tenai rasime.
Pirmame lygyje, mes prieisime
prie jo santykių su tėvu.
Ir įsodinsime:
„Aš neseksiu savo tėvo pėdomis.“
Kitame lygyje, pakišime jam mintį:
„Ką nors sukursiu pats.“
Ir žemiausiame lygyje,
panaudosime didžiausią ginklą.
- „Mano tėvas nenori, kad būčiau juo.“
- Būtent.
Esant trims lygiams, sapnas sugrius
nuo menkiausio sudrumstimo.
Migdomieji.
Kad miegas būtų pakankamai stabilus,
teks pagaminti labai galingus migdomuosius.
Labanaktis.
Migdomųjų mišinys kuriuo
naudosime bendrame sapne
sukurs labai aišku
ryšį tarp sapnuotųjų,
be to padidins smegenų funkcijų veiklą.
Kitaip tariant, kiekviename
lygyje turėsime vis daugiau laiko.
Paprastai smegenų funkcijos miegant,
suaktyvėja apie dešimt kartų.
Kai sapnas yra sapne, šis
efektas dar didesnis.
- Išviso bus trys sapnai, apie dešimt valandų, taigi dvidešimt...
- Atleisk, matematika niekada nebuvo mano stiprioji pusė.
- Kiek laiko mes turime?
- Savaitę pirmame lygyje.
Šešis mėnesiu antrame
lygyje, ir trečiame lygyje...
Dešimt metų.
Kas norėtų įstrigti sapne
dešimt metų?
Žiūrint koks tas sapnas.
Kai paskutiniame lygyje
mes viską įsodinsime, kaip ištrūksime?
Tikiuosi turi ką nors elegantiškesnio
negu šaudyti man į galvą.
- Mėtimas.
- Kas tas mėtimas?
Tai, Ariadne, yra mėtimas.
Tai kritimo jausmas,
tave kresteli, ir
staiga nubundi iš sapno.
Ar mes pajausime mėtimą
prigirdyti tiek migdomųjų?
O, tai įdomioji dalis.
Aš migdomuosius pagaminau taip,
kad vidinės ausies funkcijos liktų nepaveiktos.
Tokiu būdų, nesvarbu, kaip giliai
miegantysis būtų įlindęs, jis jaus kritimą.
Arba mėtimą.
Sunkiausia yra sinchronizuoti mėtimą taip,
kad laiku būtų pasiekti visi trys lygiai.
Viską galime sinchronizuoti muzikos pagalbą.
Jam nėra paskirta jokia operacija,
pas dantistą susitikimų irgi nėra.
O jam neturėjo daryti
kelio operacijos?
Ne. Nieko kur jį būtų galima užmigdyti.
Mums reikia... Mums reikia bent dešimt valandų.
Sidnėjus-Los Andželas.
Vienas ilgiausių skrydžių pasaulyje.
Jis skrenda juo kas dvi savaites.
Bet greičiausiai skrenda privačiu lėktuvu.
Nebent jo lėktuvą netikėtai
reikėtų būtinai pataisyta.
- Mums reikėtų 747 kabinos.
- Kodėl?
Ten viršuje yra pilotų kabina,
o paskui vien tik pirmos klasės vietos.
Tam, kad niekas nekištų nosies.
Jums prireiks nupirkti visus bilietus.
Ir jie dar yra pirmos klasės vietose.
Aš nusipirkau visas oro linijas.
Pasirodė patogiau.
Na, atrodo turime savo dešimt valandų.
Ariadne?
Puikiai padirbėta, jeigu ką.
Tu žinai kaip mane rasti.
Tu žinai, ką turi daryti.
Atsimeni kaip man pasipiršai?
- Žinoma.
- Sakei, kad sapnavai...
Jog mes pasensime kartu.
Ir mes dar galime.
Tavęs čia neturėtų būti.
Norėjau pamatyti, kokius testus
tu čia vienas darai kiekvieną naktį.
- Nesvarbu ką aš darau, tai su tavimi neturi
nieko bendra. - Tai turi daug ką bendra su manimi.
- Prašei manęs dalintis su tavimi vienu sapnu.
- Ne šiuo. Tai yra mano sapnas.
- Kodėl tu tai su savimi darai?
- Aš tik taip begaliu sapnuoti.
- Kodėl tau taip svarbu sapnuoti?
- Sapnuose, mes dabar tebesame kartu.
Tai nėra tiesiog sapnai.
Tai yra prisiminimai, tu sakei
jog niekada nenaudoti prisiminimų.
- Žinau, kad sakiau.
- Tu bandai palaikyti ją gyvą.
- Tu negali jos paleisti.
- Tu to nesupranti.
Tai momentai dėl kurių aš gailiuosi
ir prisiminimai kuriuos turiu pakeisti.
O ko, ten apačioje, tu gailiesi?
Klausyk, yra tik vienas dalykas,
kurį tu turi žinoti apie mane.
- Tai tavo namas?
- Mano ir Mal, taip.
- Kur ji?
- Ji jau mirusi.
Tai mano sūnus, Džeimsas. Jis
kažką kasą, galbūt slieką.
Tai Filipa.
Matai, aš norėjau juos pašaukti,
kad jie atsisuktų ir nusišypsotų,
kad dar kartą pamatyčiau jų
gražius veidukus... Bet jau per vėlu.
Dabar, arba niekada, Kobai.
Tada aš supanikavau. Žinojau,
kad gailėsiuosi šios akimirkos...
Todėl turiu dar kartą
pamatyti jų veidus.
Džeimsai! Filipa!
Nagi!
Bet ši akimirka jau praėjo.
Ir nesvarbu ką aš daryčiau,
šios akimirkos pakeisti negaliu.
Kai tik jau noriu juos
pašaukti, jie nubėga.
Jeigu dar kada nors noriu pamatyti
jų veidus, turiu grįžti namo.
Į tikrą pasaulį.
- Ką tu čia darai?
- Aš vardu...
Aš žinau kas tu.
Ką tu čia darai?
- Tiesiog bandau suprasti.
- Kaip tu gali suprasti?
Žinai ką reiškia būti įsimylėjusia?
- Būti visumos dalimi?
- Ne.
Pasakysiu tau mįslę.
Tu lauki traukinio.
Traukinio, kuris nuveš tave labai toli.
Tu numanai ir tikiesi, kur tas
traukinys tave nuveš. Bet nesi tikra.
Bet tai nesvarbu. Kodėl nesvarbu
kur tas traukinys tave nuveš?
Nes mes vėl būsime kartu.
- Kaip tu drįsai ją čia atvesti, Domai?
- Kas čia per vieta?
Čia viešbutis kuriame mes
turėjome atšvęsti savo metines.
Kas čia nutiko?
Tu pažadėjai!
Tu pažadėjai, kad būsime kartu!
Prašau, reikia jog tu čia pasiliktum!
Nors dabar!
Tu sakei, kad mes būsime kartu!
Tu sakei, kad mes pasensime kartu!
Aš grįšiu tavęs.
Prižadu.
Manai gali pastatyti prisiminimų
kalėjimą ir užrakinti ją ten?
Tu tikrai manai, kad
tai sulaikys ją?
Laikas. Morisas Fišeris
ką tik numirė Sidnėjuje.
- Kada laidotuvės?
- Ketvirtadienį, Los Andžele.
Robertas turi palydėti kūną, nevėliau
kaip iki antradienio. Turime judėti.
Teisingai.
- Kobai, aš skrisiu su tavimi.
- Prižadėjau Mailsui, kad neskrisi.
Komandoje reikia žmogaus kuris
suprastų su kuo tu iš tikro kovoji.
Tai nebūtinai turiu būti aš.
Bet tada turi parodyti
Artūrai, tai ką mačiau aš.
Gaukite dar vieną vietą lėktuve.
Jeigu jūs nesilaikysite mūsų
susitarimo, mums nusileidus,
aš sėsiu į kalėjimą visam likusiam gyvenimui.
Atlik darbą, kai sulipsime.
Po to man reikės padaryti tik vieną skambutį.
Ir tu neturėsi jokių problemų
praeidamas pro imigracijos tarnybą.
- Taip, teisingai.
- Ačiū.
Taip.
- Trečia vieta dešinėje.
- Ačiū.
- Atsiprašau.
- O taip, atsiprašau, mano kaltė.
Atleiskite, manau tai jūsų?
Turbūt iškrito.
- Ponai, gal norite išgerti?
- Prašyčiau vandens.
To paties, ačiū.
Ačiū.
Žinote, negalėjau nepastebėti,
bet ar jūs kartais nesate
Moriso Fišerio giminaitis, ką?
- Taip, jis... Jis buvo mano tėvas.
- Na, jis buvo įkvepiantis žmogus.
- Apgailestauju dėl jūsų netekties.
- Pone.
- Paimkite.
- Ačiū.
Ei. Už jūsų tėvą.
Tegu jis ilsisi ramybėje.
Negalėjai nusišlapinti prieš
įtraukdamas mus į savo sapną?
Atleisk.
Išgėrei daug šampano, prieš
atsijungdamas, teisingai Jusefai?
Velniškai juokinga.
Na, dabar bent žinome,
kad tokiu oru jis ieškos taksi.
- Asilas! Ei, žmogau, kodėl tau...
- Eik šalin.
Klausyk, turiu važiuoti.
Gerai. Taksi. Ačiū.
Gerai. Prie trečios turgavietės. Ir greičiau.
Ką jūs čia darote?
- Atleiskite, maniau čia laisva.
- Na, bet nelaisva.
- Gal galėtume pasidalinti.
- Gal geriau ne.
Gal sustokite ir...
Puiku.
Nagi!
Čia 500 dolerių, o piniginė
verta dar daugiau.
Todėl, galėtumėte bent
iki mano stotelės pavežti.
Bijau, kad tai...
Pridenk jį!
Ne! Ne! Ne!
Kas vyksta?
To nebuvo mano modelyje.
Kobai?
Kobai?
Nudėk jį!
- Tau viskas gerai?
- Taip, gerai. Man viskas gerai.
Fišeriui irgi viskas gerai.
Nebent jam pasidarė blogą nuo purtymo.
Saito?
Nuvesk Fišerį į galinį kambarį dabar!
- Nuvesk jį ten!
- Kas per velnias...
- Jis buvo pašautas? Jis miršta?
- Nežinau.
Jėzau Kristau.
- Kur tu buvai? Kas tau nutiko?
- Į mus trenkėsi krovininis traukinys.
Įdomu kodėl vidury miesto
pastatei traukinį?
- Aš nestačiau.
- Iš kur jis tada atsirado?
Leisk man tavęs kai ko paklausti!
Kodėl po velnių mūsų laukė pasala?
Tai nėra įprasto projekcijos!
Jos yra treniruotos, dėl Dievo meilės!
- Tu teisus.
- Kaip jas dar galima treniruoti?
Fišeris turėjo ištraukėją
kuris mokino jo pasąmonę apsiginti.
Taigi jo pasąmonė yra militarizuota.
Turėjau numatyti tai.
Atsiprašau.
- Tai kodėl po velnių nenumatei?
- Nusiramink.
Neaiškink apie nusiraminimą.
Tai buvo tavo darbas, po galais!
Tai buvo tavo atsakomybė! Tu turėjai
apie Fišerio praeitį išsiaiškinti viską!
Mes nesame pasiruošę
tokio tipo žiaurumui!
Mes esame susidūrę
su savigyna ankščiau!
Turime būti šiek tiek
atsargesni ir viskas bus gerai!
Tai nebuvo plano dalis!
Jis miršta dėl Dievo meilės!
- Tada išlaisvinkim jį nuo kančių
- Ne, ne!
- Nedaryk to!
- Kas nutiko, Kobai?
- Nedaryk to.
- Jis apimtas agonijos, pažadinsiu jį.
- Ne, tai jo nepažadins.
- Kaip suprasti, nepažadins?
- Tai jo nepažadins.
- Kai mes mirštame sapne, nubundame.
Tik ne šiame sapne. Mes esame
visiškai užmigdyti, negalime nubusti iš to.
- Gerai, taigi kas nutiks jeigu mes mirsime?
- Pateksime į limbo būseną.
- Rimtai?
- Limbo?
- Tai neapibrėžta sapno erdvė.
- Kas po velnių tenai yra?
Ten švari beribė pasąmonė.
Nieko tenai nėra.
Ten galime sutikti nebent kitą
kuris su mumis dalinasi sapnu
ir ten kažkada jau buvo įstrigęs.
Ir tai mūsų atveju esi tik tu.
Kiek laiko ten galime būti įstrigę?
Net negalvokite pasitraukti
iš sapno kol apsvaigimas nesi...
- Kiek laiko galima įstrigti, Jusefai?
- Dešimtmečius, gal amžius. Nežinau.
Paklausk jo, jis ten yra buvęs.
Nuneškime jį į viršų.
Puiku.
Ačiū.
Taigi, esame įstrigę Fišerio
kovos arenoje su jo asmenine armija,
o jeigu žūsime,
pasiklysime limbo būsenoje
kol mūsų smegenys
iškeps, kaip kiaušinis, ką?
Čia yra pirmosios pagalbos vaistinėlė?
Taigi tu žinojai apie tokią
riziką, ir mums nepasakei?
Neturėjo būti jokios rizikos, aš nežinojau,
kad susidursime su ginkluota kariauna.
- Tu neturėjai jokios teisės.
- Tai buvo vienintelis būdas nusileisti tris lygius.
- Ir tu... Tu žinojai, bet vistiek susitikai su tuo?
- Aš pasitikėjau juo.
Pasitikėjai juo, kada?
Kai jis pažadėjo dar ir savo pusę dalies?
Ne. Visą dalį.
Ir jis sakė, kad jau tai yra daręs.
Jis tai darė ankščiau, ką su Mal?
Ar viskas klostėsi taip pat?
Tai neturi nieko bendro su tuo.
Padariau ką turėjau, kad grįžčiau pas savo vaikus.
Ir įvedei mus į karo zoną
iš kurios nėra išėjimo.
Yra išėjimas. Gerai, turime tęsti
darbą ir padaryti viską kaip galime greičiau.
Ir ištrūksime pasinaudoję mėtimu.
Kaip ir ankščiau.
Pamiršk, kuo giliau lysime
tuo didesnis pavojus bus.
Liksiu šiame lygyje, vaikinai.
Kol mes kalbame Fišerio
apsauga bando apsupti šią vietą.
Dešimt valandų skrydžio,
tai savaitė šiame lygyje.
Tai reiškia, kad mus išžudys
po vieną. Galiu tai garantuoti.
Mes neturime kito pasirinkimo, turime
tęsti toliau ir daryti tai kuo greičiau.
Žemyn, tai vienintelis būdas pirmyn.
Pasiruoškite.
Tu eikš, papurtykime jį šiek tiek.
Aš apdraustas nuo pagrobimų
dešimčia milijonų.
- Viskas yra labai paprasta.
- Užsičiaupk! Nebus.
Tavo tėvo kabinete, prie knygų
lentynos yra asmeninis seifas.
- Mums reikia jo kombinacijos.
- Nežinau jokio seifo.
Bet nereiškia, kad nežinai kombinacijos.
- Pasakyk mums kokia ji.
- Nežinau.
Mes turime patikimą šaltinį,
kuris tvirtina, kad žinai.
Taip? Kas tas šaltinis?
Tai kainuoja 500 dolerių?
- Kas viduje?
- Kreditinės, tapatybės kortelė ir tai.
- Naudinga?
- Galbūt.
- Tavo eilė. Turi valandą.
- Valandą?
Turėjau dirbti visą naktį.
O Saito neturėjo būti
pašautas į krūtinę.
Turime vieną valandą, tad
išpešk iš to ką nors naudingą, prašau.
- Kas tai?
- Patikimas šaltinis.
Dėdė Piteris...
Ne, ne.
- Tegu jie sustoja.
- Kombinacija.
- Nežinau.
- Kodėl Brauningas sako, kad žinai?
Nežinau. Leiskite man pasikalbėti
su juo ir išsiaiškinsiu.
Turi vieną valandą.
Pradėk kalbėti.
Tau viskas gerai?
Ar tau viskas gerai?
Tie šunsnukiai kankina
mane jau antra diena.
Jie turi priėjimą prie tavo tėvo
kabineto ir bando atrakinti jo seifą.
- Taip.
- Jie sakė, kad aš žinau kombinaciją. Bet aš nežinau.
- Taip, aš taip pat.
- Ką?
Morisas man sakė, kad kai jo nebebus,
tu būsi vienintelis kuris sugebės atidaryti seifą.
Ne, jis man niekada
nedavė jokios kombinacijos.
Galbūt davė, ta prasme, tiesiog
pats nežinai, kad tai kombinacija.
Ir kas tai galėtų būti?
Nežinau. Kas nors prasmingo.
Skaičių kombinacija
kuri turi reikšmės, tavo
santykiuosi su Morisu.
Tarp manęs ir jo nebuvo labai...
Labai reikšmingų santykių.
Galbūt po tavo motinos mirties.
Po to kai mano mama mirė,
žinai ką jis man pasakė?
- „Robertai, tikrai nėra ką pasakyti.“
- Na, jam su emocijomis nelabai sekėsi.
Man buvo tik vienuolika, dėde Piteri.
- Kaip jam einasi?
- Jam velniškai skauda.
Kai nusileisime į žemesnį lygį,
skausmas šiek tiek sumažės.
- O jeigu jis mirs?
- Blogiausiu atveju?
Kai jis atsibus,
jo protas bus visiškai ištrintas.
- Kobai, aš vistiek laikysiuosi susitarimo.
- Vertinu tai, Saito.
Bet kai tu nubusi, gali net
neatsiminti, kad turėjome susitarimą.
Limbo būsena taps tavo realybe.
Būsi ten pasiklydęs tiek ilgai,
kad spėsi ir pasenti.
- Pilnas atgailavimų?
- Laukdamas mirties vienas.
Ne, aš sugrįšiu.
Ir mes vėl būsime jauni kartu.
Kvėpuok.
Tie žmonės nužudys mus jeigu
neduosime jiems kombinacijos.
- Jie tik nori išpirkos.
- Aš girdėjau juos.
Jie įmes mus į tą sunkvežimį
ir tada įveš mus į upę.
- Gerai. Kas yra tame seife?
- Kažkas tau.
Morisas visada sakė, kad tai
buvo pati didžiausia jo dovana tau.
Valia.
Moriso valia yra pas advokatą.
Tai kitas jos variantas. Čia,
tam, kad tu galėtum ją pakeisti jeigu norėtum.
Ši valia suskaidytų
visą Fisher-Morrow
ir tai būtų visos mums
žinomos imperijos pabaiga.
Sunaikinti savo palikimą.
Kodėl jis būtų to norėjęs, pagal tave?
Nežinau.
Jis tave mylėjo, Robertai.
- Savaip.
- Savaip?
Prieš mirtį, jis pasikvietė
mane prie savo lovos,
vos galėjo prašnekėti.
Bet jis sukaupė visas likusias
jėgas pasakyti man paskutinį dalyką.
Prisitraukė mane arčiau.
Ir aš galėjau suprasti... Vienintelį žodį.
„Nusivylęs.“
Kada tu esi buvęs limbo būsenoje?
Galbūt tu ir sugebėjai įtikinti
kitus komandos narius tęsti darbo,
bet jie nežino visos tiesos.
Tiesos? Kokios tiesos?
Tokios tiesos, kad bet kurią minutę
tu gali paleisti traukinį per sieną.
Tiesos, kad Mal tebėra
tavo pasąmonėje.
Ir tiesos, kad kuo
giliau leisimės į Fišerį,
tuo giliau leisimės į tave.
Ir, aš... Aš manau, mums gali
nepatikti, tai ką mes ten rasime.
Mes dirbome drauge. Dirbome ties
sapno sapne tyrinėjimu.
Aš viską skubinau. Norėjau leistis
giliau ir giliau. Norėjau eiti toliau.
Bet aš nesupratau, kad paprastos valandos,
ten - sapnuose gali virsti metais.
Kad mes galime taip giliai įkliūti.
Kad, kai mus...
Kai mus išmetė į mūsų
pasąmonės krantą
mes nebegalėjome suprasti kas yra tikra.
Mes kūrėme.
Mes susikūrėme sau pasaulį.
Mes tai darėme metų metus.
Pastatėme savo pasaulį.
- Kiek laiko ten buvote įstrigę?
- Maždaug penkiasdešimt metų.
Jėzau.
Kaip jūs tiek ištvėrėte?
Iš pradžių nebuvo taip blogau.
Jautėmės kaip Dievai.
Problema buvo ta, kad mes
žinojome jog visą tai netikra.
Po kiek laiko, man tapo
nebeįmanoma taip gyventi.
O jai?
Ji kažką užrakino.
Kažką giliai savyje.
Tiesą kurią ji kažkada žinojo, bet...
Pasirinko pamiršti.
Limbo būsena tapo jos tikrove.
Kas nutiko kai jūs nubudote?
Na, nubudome po tiek laiko...
Po metų, po dešimtmečių...
Tapome senomis sielomis
kurios grįžo į jaunus kūnus...
Aš žinojau, kad jai kažkas negerai.
Tik ji negalėjo to pripažinti.
Vėliau ji man papasakojo tiesą.
Ji buvo apsėsta idėjos.
Vienos, paprastos idėjos
kuri pakeitė viską.
Idėjos, kad mūsų pasaulis netikras.
Kad jai reikia nubusti,
tam jog grįžtų į realybę, tam...
Jog grįžtume namo...
Turime nusižudyti.
- O kaip dėl jūsų vaikų?
- Ji manė, kad jie tai projekcijos.
Kad mūsų tikri vaikai
laukia mūsų kažkur ten.
- Klausyk, Kobai! Aš jų mama.
- Nusiramink.
Manai aš nematau skirtumo?
Jeigu tai mano sapnas,
kodėl aš negaliu jo kontroliuoti?
Nes tu nežinai, kad sapnuoji!
Ji buvo įsitikinusi, kad aš
nieko negaliu padaryti, kiek aš prašiau...
Nesvarbu kiek aš maldavau.
Ji norėjo tai padaryti.
Bet negalėjo to padaryti viena.
Ji mane per daug mylėjo, taigi...
Ji surezgė planą per mūsų metines.
- Brangioji, ką tu darai?
- Prisijunk prie manęs.
Tiesiog eik vidun, gerai?
Tiesiog eik vidun, dabar nagi.
- Ne. Aš ruošiuosi šokti ir tu prisijungsi prie manęs.
- Ne neprisijungsiu. Bet dabar, paklausyk manęs.
Jeigu tu šoksi, tu neatsibusi, supranti?
Tu mirsi. Todėl, dabar tiesiog ženk vidun.
Ženk vidun, kad mes galėtume apie tai pasikalbėti.
Pakankamai prisikalbėjome.
- Mal.
- Lipk ant atbrailos arba aš šoksiu dabar.
Gerai.
Pasikalbėkime apie tai.
Gerai?
- Aš prašau atsiduok likimui į rankas.
- Ne, brangioji.
Negaliu. Tu žinai,
kad negaliu.
Nors sekundėlę pagalvok
apie mūsų vaikus.
Pagalvok apie Džeimsą.
Pagalvok apie Filipa, nagi.
Jeigu aš šoksiu be tavęs,
juos iš tavęs vistiek atims.
Ką tai turėtų reikšti?
Nusiunčiau laišką prokurorui
parašiau, kad bijau dėl savo gyvybės.
Kad tu grasinai mane nužudyti.
- Kodėl tu taip padarei?
- Aš tave myliu, Domai.
Kodėl tu tai padarė... Kodėl...
Kodėl taip su manimi pasielgei?
Išlaisvinau tave nuo kaltės
jausmo, dėl kurio manei, kad palieki juos.
Mes grįžtame namo.
Pas savo tikrus vaikus.
Ne, ne, ne, ne, Mal. Paklausyk manęs!
Gerai? Mal, pažiūrėk į mane, prašau.
Tu lauki traukinio.
- Mal, po velnių! Nedaryk to!
- Traukinio, kuris nuveš tave labai toli.
- Džeimsas ir Filipa laukia tavęs!
- Tu numanai ir tiekiesi, kur tas traukinys tave nuveš.
- Jie mūsų laukia!
- Bet nesi tikra.
- Mal, pažiūrėk į mane!
- Bet tai nesvarbu.
- Mal, po velnių!
- Nes mes vėl būsime kartu.
Brangioji, pažiūrėk į mane!
Mal, ne! Jėzau Kristau!
Tai, kad ji buvo sveiko proto,
patvirtino trys psichiatrai.
Tai padarė neįmanoma man paaiškinti
jos tikrąsias beprotybes.
Todėl, aš bėgau...
Dabar arba niekada, Kobai.
Gerai, eime.
Aš palikau savo vaikus, ir nuo
to laiko bandau rasti būdą grįžti.
Tavo kaltės jausmas,
suteikia jai jėgų.
Bet tu nesi atsakingas dėl
idėjos kuri ją sunaikino.
Ir jeigu dabar tau pasiseks...
Tau teks atleisti sau.
Ir turėsi atsikratyti jos.
Bet tau nebūtina to daryti vienam.
- Ne, ne...
- Aš tai darau dėl kitų.
Nes jie net neįsivaizduoja rizikos
dėl kurios sutiko čia leistis.
Turime judėti.
- Laikas baigėsi.
- Gerai. Aš nežinau jokios kombinacijos.
- Bent jau sąmoninga.
- O gal pabandyk nesąmoningai, ką?
Kai kas dabar stovi tavo tėvo kabinete
pasiruošęs įvesti tavo kombinaciją.
Man reikia pirmų šešių
skaičių kurie šaus tau į galvą.
- Neturiu žalio supratimo.
- Tuoj pat!
- Sakyk dabar! Dabar!
- 5, 2, 8, 4, 9, 1.
Reikės labiau pasistengti.
Gerai. Maišus.
Pasivažinėsime.
Ko jūs dar norite?
Nužudyti mane?
Ką išsiaiškinai?
To vaikio santykiai su jo tėvu
yra blogesni negu mes įsivaizdavome.
Kaip tai mums padės?
Kuo stipresnė problema,
tuo galingesnis katarisis, ką?
Ir kaip mes atitaisysime
tuos santykius?
- Na, aš dirbu ties tuo, aišku?
- Paskubėk.
Projekcijos vis greičiau artėja.
Turime dingti iš čia kol
mūsų visiškai neprispaudė.
Po velnių.
Nereikia bijoti sapnuose
naudoti ką nors didesnio, brangusis.
Reikia jo pyktį tėvui
perkelti ant pykčio krikštatėviui.
Sunaikinsime vienintelius
gerus teigiamus jo santykius?
Ne, mes atstatysime jo santykius su tėvu
parodydami jo krikštatėvio tikrąja prigimtį.
Fišeris būtų sumokėjęs trigubai
daugiau už šį darbą negu Saito.
O ką daryti dėl jo apsaugos?
Kai nusileisime žemiau apsauga sustiprės.
- Ne, manau pasinaudosime ponu Čarlzu.
- Ne.
- Kas tas ponas Čarlzas?
- Bloga mintis.
Kai tik įsigausime į tą viešbutį
į priartėsime prie Fišerio
jo apsaugos visur bus pilna.
Pasinaudosime ponu Čarlzu kaip tai jau esame darę.
- Reiškia jau esate tai darę?
- Taip, bet niekas nesuveikė.
Subjektas suprato, kad sapnuoja,
o jo pasąmonės gynyba mus suplėšė į gabalus.
Puiku.
Bet jūs iš to daug išmokote, teisingai?
Man reikia, kad kas nors nukreiptų dėmesį.
Jokių problemų. Ar tiktų ta miela
moteris su kuria ankščiau susitikinėjau?
- Paklausyk manęs. Važiuok atsargiai, gerai?
- Taip.
Einant gilyn bus vis
nestabilesnis pragaras.
Neskubėk per daug. Turime
tik vieną mėtimo progą.
Paleisiu muziką, kad žinotumėte,
jog jau laikas, visą kitą darykite patys.
- Ar jūs pasiruošę?
- Pasiruošę!
Saldžių sapnų.
Aš tau nuobodi?
Aš tau pasakojau savo istorija,
man atrodo ji tau nepatiko.
Turiu labai daug ką apgalvoti.
Štai eina, ponas Čarlzas
Ponas Fišeris, taip?
Malonu jus vėl matyti.
Rodas Grynas iš marketingo.
- O jūs kas būsite?
- Išeinančioji.
Jeigu tik pasidarys nuobodu.
Atrodo jus metė.
Nebent jos kambario
numeris iš tikro iš šešių skaičių.
528-491
Įdomus būdas ieškant draugų,
pavagiant jų pinigines tiesiog taip.
Po velnių.
Vien piniginė verta daugiau kaip...
500 dolerių, taip?
Nesijaudinkite dėl to.
Mano žmonės jau ieško jos visur.
Kas toks yra ponas Čarlzas?
Tai triukas, priversti Fišerio
pasąmonę veikti prieš jį patį.
Kodėl tu tam nepritarei?
Nes tenka pasakyti
objektui, kad jis sapnuoja,
o tai gali atkreipti
daug dėmesio į mus.
Juk Kobas sakė, kad to daryti negalima?
Taigi, pradedi
pastebėti kaip Kobas dažnai
daro dalykus kurių
kitiems liepia nedaryti.
Pone, Saito, galima jus minutėlei?
- Atleiskite, bet...
- Palaukite!
- Atrodote gyvesnis.
- Labai juokinga, pone Ymsai.
Turbulencijos lėktuve?
Ne, tai arčiau.
Jusefas vairuoja.
- Atleiskite, kas toks sakėte esąs?
- Rodas Grynas iš marketingo.
Na, bet tai juk ne visai tiesa, taip?
Mano vardas ponas Čarlzas.
Atsimenate mane?
Aš čia esu apsaugos galva.
Išlipkite kitame aukšte ir judėkite.
Išmeskite piniginę.
Apsauga jos ieškos.
- Gerai.
- Reikia Kobui išlošti daugiau laiko.
Apsaugos, ką?
- Dirbate viešbutyje?
- Ne, ne.
Aš specializuojosi ypatingo tipo apsaugoje.
Pasąmonės apsaugoje.
Kalbate apie sapnus?
Kalbate apie ištraukimus?
Aš čia tam, kad jus apsaugočiau.
Paklausykite...
Puikus darbas.
Taigi koks tavo planas?
Pone Fišeri, aš čia tam,
kad apsaugočiau jus
kažkas bando įsigauti
į jūsų protą per sapnus.
Jums čia nesaugu.
Eikite su manimi.
Keistas oras, ką?
Jaučiate?
Kas vyksta?
Kobai po truputį atkreipia Fišerio
dėmesį į sapno keistumus
o tai jo pasąmonę verčia
ieškoti sapnuotojo.
Tai reiškia manęs.
Greitai, pabučiuok mane.
- Jie vis dar žiūri į mus.
- Taip, bet buvo vertą pabandyti.
Mums reikėtų dingti iš čia.
Jaučiate? Jūs buvote
tam treniruotas, pone Fišeri.
Atkreipkite dėmesį į oro
keistumą, gravitacijos pokytį.
Visą tai nėra realu.
Jūs miegate.
Norėdamas tuo įsitikinti,
turite pabandyti atsiminti kur jūs buvote prieš
atsidurdamas šiame viešbutyje. Galite tai atsiminti?
Taip, ne, aš...
Kvėpuokite, kvėpuokite.
Atsiminkite treniruotes.
Susitaikykite su tuo faktu, kad jūs
sapnuojate ir aš galiu jus apsaugoti.
Nagi.
- Jūs esate tikras?
- Ne, ne.
Aš esu jūsų pasąmonės projekcija.
Buvau čia atsiųstas apginti jūsų, jeigu
koks nors ištraukėjas įeis į jūsų sapną.
Ir aš manau, kad būtent
dabar tai ir vyksta, pone Fišeri.
Taip. Gerai. Gerai.
- Galite mane iš čia ištraukti?
- Žinoma, paskui mane.
Čionai.
Jėzau Kristau! Ką jūs darote?
Šie vyrai buvo pasiųsti
pagrobti jūsų, aišku?
Jeigu norite mano pagalbos
turite išlikti ramus.
Reikia, kad jūs su manimi
bendradarbiautumėte, pone Fišeri.
Jeigu tai sapnas, ir aš tiesiog
šovęs sau į galvą, atsibusiu, taip?
Nedaryčiau to būdamas jūsų vietoje, pone Fišeri.
Manau jie gali būti jums sugirdę migdomųjų,
jeigu paspausite gaiduką, galite ir neatsibusti.
Galite patekti į gilesnę miego vietą.
Jūs juk žinote apie ką aš kalbu.
Atsiminkite treniruotes.
Atsiminkite ką aš jums sakiau.
Atiduokite man ginklą.
Šis kambarys tiesiai
po 528 kambariu?
Taip.
Galvokite, pone Fišeri, galvokite
kas vyko prieš jums užmiegant?
Buvo... Buvo susišaudymas.
Ir buvo... Lietus.
Dėdė Piteris.
O Dieve, jis buvo pagrobtas.
Kur pagrobėjai jus laikė?
- Jie įmetė mus į furgono galą.
- Tai paaiškina gravitacijos kitimą.
Dabar jūs esate furgono gale.
Tęskite.
Jie kažką minėjo...
Kažką minėjo apie seifą?
Dieve, kodėl taip sunku atsiminti?
Tai tas pats kas atsiminti
sapną, po to kai nubundate.
Klausykite, tam reikia
metų metus praktikuotis.
Jūs su Brauningu esate
įvelti į šį sapną,
nes jie kažką bando
pavogta iš jūsų proto.
Reikia, kad jūs susikauptumėte ir
pabandytumėte atsiminti ko jie gali norėti.
Kas tai, pone Fišeri?
Galvokite!
Kombinacija.
Jiems reikėjo pirmų skaičių
kurie ateis man į galvą.
Jie nori ištraukti skaičius
iš jūsų pasąmonės.
Skaičiai gali reikšti bet ką.
Mes dabar esame viešbutyje.
Reikia paieškoti kambariuose.
Kokie buvo skaičiai, pone Fišeri?
Pabandykite atsiminti dėl manęs.
Tai yra labai svarbu.
Penki.
Penki, du.
Tai buvo... Tai buvo ilgas skaičius.
Pradžiai užteks.
Pradėsime nuo to.
- Penktas aukštas.
- Taip.
- Tu naudosi atgalinį laikrodį?
- Ne, pats nuspręsiu kada sprogdinti.
Kol jūs visi miegosite 528 kambaryje,
aš lauksiu Jusefo įspėjimo apie mėtimą.
- Na, o kaip tu apie jį sužinosi?
- Jo muzika mane įspės.
Ir po to kai jis pravažiuos tilto
užkardą, klysti jau nebebus galima.
Ir taip mes gausime, sinchronizuotą mėtimą.
Jeigu bus per anksti, mes neatsibusime.
Jeigu per vėlai...
Nesugebėsiu padaryti jums mėtimo.
Kodėl?
Nes furgonas kris laisvu kritimu.
O be gravitacijos nepavyks nieko numesti.
Teisingai.
Jie su manimi.
Nagi.
- Pone, Čarlzai.
- Žinote kas tai, pone Fišeri?
- Taip, manau, taip.
- Jie bandys jus nuleisti žemiau.
- Aš ir taip jau žemiau.
- Bandys nuleisti dar žemiau.
Kaip suprasti?
Sapnas sapne?
Ei. Persirengei.
Atsiprašau?
O, atleiskite.
Sumaišiau jus su savo draugu.
Neabejoju jis taip pat puikiai atrodo.
Tai Fišerio sukurta Brauningo projekcija.
Pasekime jį, pažiūrėkime kaip jis elgsis.
- Kam?
- Nes jo veiksmai parodys mums,
ar Fišeris pradėjo įtarti jį,
kaip mums to ir reikėjo.
- Dėde Piteri.
- Sakėte buvote pagrobti kartu?
Na, nevisai. Jie jau turėjo jį.
Jie kankino jį.
Ir jūs matėte kaip jis buvo kankinamas?
- Pagrobėjai dirba tau?
- Robertai.
Jūs bandote atidaryti tą seifą?
Ir gauti alternatyvų testamentą?
Fischer-Morrow kompanija yra visas mano gyvenimas.
Negaliu leisti tau jos sunaikinti.
Nebūčiau atsisakęs savo palikimo.
Kam man iš viso to reikėtų?
Negalėjau leisti, kad tu sužinotum
apie paskutinį savo tėvo pasityčiojimą.
- Kokį pasityčiojimą.
- Testamentą, Robertai, tą testamentą.
Paskutinę jo valią.
Jis norėjo mesti tau iššūkį, kad
tu ką nors sukurtum pats...
Jis norėjo, kad suprastum
jog nesi vertas jo pasiekimų.
Aišku, tai štai kuo jis buvo nusivylęs?
Apgailestauju.
Bet... Jis klydo.
Tu gali pastatyti geresnę kompaniją
negu jis kada nors galėjo.
Pone Fišeri?
Jis meluoja!
- Iš kur jūs žinote?
- Patikėkite manimi, aš tuo užsiimu.
Jis kažką slepia ir mes
turime sužinoti kas tai yra.
Turime jam padaryti, tai
ką jis buvo padaręs jums.
Įeisime į jo pasąmone ir sužinosime
ko jis nenori jums sakyti.
Gerai.
Jis išjungtas.
Palauk, į kieno tiksliai
pasąmonę dabar eisime?
Į Fišerio.
Bet pasakiau, kad eisim į Brauningo,
todėl jis bus mūsų komandos dalis.
Jis padės mums įsilaužti
į savo paties pasąmonę.
Teisingai.
Apsauga ieškos jūsų.
Ir aš juos gražiai pasitiksiu.
Bet tu turi sugrįžti iki mėtimo.
Miegokite, pone Ymsai.
Tau viskas gerai?
- Tau viskas gerai?
- Taip, taip. Man... Man viskas gerai. Aš pasiruošęs.
Kobai? Kobai?
Kas ten apačioje yra?
Tiesa kurią Fišeris turi sužinoti.
Turėjau omenyje tave?
Matėte tai?
Ymsai, tai tavo sapnas.
Reikia, kad tu laikytum apsaugą
atsitraukusią nuo komplekso, supratai?
- Kas į vidų įves Fišerį?
- Tik ne aš.
Jeigu aš sužinosiu maršrutą,
operacija bus pasmerkta žlugti.
- Aš sumodeliavau šią vietą.
- Ne, tu su manimi.
Aš galiu tai padaryti.
Gerai, paaiškink jam kaip
reikia nukakti iki komplekso.
- Fišeri, tu eisi su juo.
- Gerai.
- Kaip tu?
- Neišjunk. Klausysiuosi visą laiką.
Langai ten pakankamai
dideli, kad galėčiau
pridengti jus nuo to pietinio bokšto.
Matai jį?
- Taip. Jūs neisite?
- Norėdamas sužinoti tiesą
apie savo tėvą, turi įsilaužti
į Brauningo smegenis savo jėgomis.
Eime, Fišeri!
Įjunkite pavojaus signalą!
Įjunkite pavojaus signalą!
Judėkite!
Pirmyn!
Jie šaudo į mane!
Tikiuosi jūs pasiruošę.
Per anksti.
Kobai, girdi tai?
Išgirdau prieš dvidešimt minučių.
Iš pradžių maniau, kad tai vėjas.
Taip, aš girdžiu.
Tai muzika.
- Taigi ką mums daryti?
- Greičiau judėti.
Jusefas nušoks per dešimt sekundžių.
Reiškia Artūras turi tris minutes.
Ei!
- Taigi kiek turime mes?
- Šešiasdešimt minučių.
Jie spės ten nusigauti per valandą?
Jie dar turi užlipti
iki viduriniosios terasos.
Tada mums reikia geresnio kelio.
Geresnio maršruto.
Jis sumodeliuotas labirinto principu.
Bet turi būti būdas kuriuo
mes galėtume būtų galima jį kirsti, ką?
Ymsai?
Ar Ymsas į modelį įdėjo ką nors pats?
Nemanau, kad turėčiau tau sakyti.
Jeigu Mal sužinos...
Neturime tam laiko.
Ar įdėjo ką nors?
Jis įdėjo oro ventiliavimo sistemą,
kad būtų galima kirsti visą labirintą.
Gerai. Papasakok jiems.
- Saito?
- Kalbėk.
Paradoksas.
- Kas tai buvo?
- Mėtimas.
- Kobai, mes jį praleidome?
- Taip, praleidome.
Negalėjai sumodeliuoti kokio
nors suknisto paplūdimio?
Ką mums po velnių dabar daryti?
Baigsime darbą iki kito mėtimo.
- Kokio kito mėtimo?
- To kurio metu furgonas atsitrenks į vandenį.
Kaip man juos nuleisti
jeigu nėra gravitacijos?
Artūras turi keletą minučių,
mes turi kokias dvidešimt.
Tau viskas gerai?
Judėkite, greičiau!
Į bazę!
Kažkas negerai. Jie eina link
jūsų lyg žinotų, kad kažkas negerai.
Tiesiog pasistenk išloti mums laiko, gerai?
Nagi!
Paskui mane.
Tas kambarys prieš seifą
yra vestibiulis.
Ar seife yra langų?
Ne, jeigu turėtų,
tada jis nebūtų seifas.
Tada tikėkimės, kad Fišerui
patiks, tai ką jis ten ras.
Tos projekcijos yra
jo pasąmonė dalis?
Taip.
Tu naikini dalį
jo smegenų?
Ne, ne.
Tai tik projekcijos.
Mes vietoje.
Švaru, bet paskubėkite.
Jūsų link artėja visa armija.
Aš viduje.
- Viduje yra dar kažkas.
- Fišeri, tai spąstai, dink iš ten!
Nagi. Šiek tiek žemiau.
- Kobai. Ne, ji netikra!
- Iš kur tu žinai?
Ji tik projekcija.
Fišeris... Fišeris yra tikras!
Sveikas.
Ymsai! Ymsai!
Greičiau į vestibiulį!
- Kas nutiko?
- Mal nušovė Fišerį.
Negalėjau šauti į ją.
Nėra tikslo gaivinti jo...
Jo protas jau užstrigo tenai.
Viskas baigta.
Tai ką viskas?
Mes susimovėme?
Taip.
Apgailestauju.
Visgi ne aš negalėsiu grįžti
namo į savo šeimą, argi ne?
Gaila, labai norėjau sužinoti
kas yra ten.
- Beveik buvome baigę...
- Užtaisykime užtaisus.
Ne, dar yra kitas būdas.
Tiesiog turime pasekti
Fišeriu ir eiti tenai.
Neturime laiko.
Ne, bet ten turėsime pakankamai laiko.
Ir rasime jį.
Kaip Artūro muzika pradės groti
panaudok defibriliatorių atgaivinti jam.
Mes padarysime jam
mėtimą, ten apačioje.
Nuneškite jį ten.
Kai tik muzika baigs groti,
tu susprogdink ligoninę.
Ir visi pasinaudoję
mėtimu grįšime atgal.
Verta pabandyti.
Ir Saito galės užlaikyti
sargybinius, kol aš užtaisysiu užtaisus.
Saito, nepavyks išgyventi, taip?
Kobai, nagi!
Turime pabandyti.
Nagi!
Klausykite jeigu iki mėtimo pabaigos
negrįšite, aš dingsiu iš čia su jumis ar be.
Ji teisi.
Ji teisi.
Ar galiu pasitikėti tavimi,
dėl to kas gali nutikti ten?
Noriu pasakyti, kad Mal
bus ten.
Aš žinau kur ją rasti.
Ji turės Fišerį.
Iš kur tu žinai?
Ji nori, kad ateičiau pas ją,
ji nori, kad būčiau tenai su ja.
Tau viskas gerai?
- Tai tavo pasaulis?
- Buvo.
Ji čia ir bus.
Eime.
Saito...
Reikia... Reikia, kad tu pasirūpintum
Fišeriu, kol aš užtaisysiu kelis užtaisus, gerai?
Šiame darbe vietos turistams nėra.
Nebūk kvailas.
Jūs visą tai pastatėte?
Tai neįtikėtina.
Statėme tai daugelį metų.
Pradėjome nuo prisiminimų.
Čionai.
Tai mūsų gyvenamasis rajonas.
Tai vieta iš mano praeities.
Tai pirmoji vieta kurioje mes gyvenome.
paskui persikėlėme čia.
Po to kai Mal tapo nėščia,
tai buvo pirmasis mūsų būstas.
Pastatėte visą tai
iš savo atminties?
Kaip ir sakiau, turėjome daugybę laiko.
O kas tai?
Namas kur Mal užaugo.
- Ji bus ten?
- Ne.
Eime.
Mes norėjome gyventi name, bet mums
visada patiko tokio tipo pastatai.
Tikrame pasaulyje, mes būtume
turėję rinktis, bet tik ne čia.
Kaip mes sugrąžinsime Fišerį?
Mums greičiausiai
reikės panaudoti mėtimą.
Kaip?
Improvizuosim.
Yra kai kas ką tu turėtum žinoti apie mane.
Apie inspesiją.
Idėja kaip virusas.
Pavojinga.
Visiškai užkrečiama.
Mažiausia idėjos sėkla,
gali užaugti.
Ji gali arba tapti dalimi
tavęs, arba tave sunaikinti.
Netgi tokia paprasta idėjai kaip:
„Tavo pasaulis yra netikras.“
Paprasta, nedidelė idėja
kuri pakeitė viską.
Tu esi įsitikinusi dėl savo pasaulio.
Dėl to ar jis tikras.
Manai jis irgi?
Kodėl tu negalvoji, kad
jis pasiklydęs kokia buvau aš?
Aš žinau kas tikra, Mal.
Ir neturi jokių abejonių?
Neturi jokio persekiojančio jausmo, Domai?
Tavęs po pasaulį vaikosi nežinoma
korporacija ir policija?
Taip kaip sapnuojančiojo
vaikosi projekcijos?
Pripažink tai.
Tu nebežinai kur yra realybė.
Todėl pasirink.
Pasirink likti čia.
Pasirink mane.
Tu žinai ką aš turiu padaryti.
Aš turiu grįžti pas mūsų vaikus...
Nes tu juos palikai.
- Nes tu palikai mus.
- Tu klysti.
- Visai ne.
- Tu esi sutrikęs.
Mūsų vaikai yra čia.
Ir tu norėtum pamatyti
jų veidus dar kartą, taip?
Taip, bet aš juos pamatysiu
tikrame pasaulyje, Mal.
Tikrame pasaulyje?
Tik paklausyk savęs.
Štai mūsų vaikai. Žiūrėk.
Džeimsai?
Filipa
Nedaryk to, Mal, prašau.
Tai nėra mano vaikai.
Tu vis kartoji tai sau,
bet pats tuo netiki.
- Ne, tikiu.
- Kas jeigu tu klysti?
Kas jeigu aš ir esu ereli?
Vis kartoji sau, kad viską žinai.
Bet kuo tu tiki? Ką tu jauti?
Kaltę.
Aš jaučiu kaltę, Mal.
Ir nesvarbu ką daryčiau, nesvarbu
kokioje beviltiškoje padėtyje būčiau...
Nesvarbu koks būčiau sutrikęs...
Ta kaltė visada bus manyje,
primindama man tiesą.
Kokią tiesą?
Idėja dėl kurios tu suabejojai
savo realybe, kilo iš manęs.
Pasėjai idėją mano galvoje?
Apie ką ji kalba?
Žinojau, kad insepsiją padaryti įmanomą,
nes iš pradžių tai padariau jai.
- Padariau, tai savo žmonai.
- Kodėl?
Mes buvome ten įstrigę.
Aš žinojau, kad mums reikia bėgti
iš ten, bet ji su tuo nesutiko.
Ji kai ką paslėpė savyje,
kai ką labai giliai viduje.
Tiesą kurią kažkada žinojo,
bet nusprendė užmiršti.
Ji negalėjo išsilaisvinti.
Nusprendžiau rasti tą tiesą.
Įėjau į jos proto nišą ir
radau tos paslapties vietą.
Įsilaužiau ten ir pasėjau idėją.
Paprastą idėją, kuri aš
žinojau pakeis viską.
Idėją, kad jos pasaulis netikras.
Mirtis buvo vienintelė išeitis.
Tu lauki traukinio.
Traukinio, kuris nuveš tave labai toli...
Tu numanai ir tiekiesi, kur tas
traukinys tave nuveš.
Bet nesi tikra!
Nes tai nesvarbu!
- Dabar sakyk kodėl!
- Nes mes vėl būsime kartu.
Bet aš nežinojau... Kad ta idėja
į jos protą įaugs kaip vėžys,
netgi jai nubudus.
Netgi sugrįžus į realybę,
tu toliau tikėjai,
kad tavo pasaulis netikras.
Mirtis buvo vienintelė išeitis.
Mal, ne!
Jėzau!
- Tu užkrėtei mano protą.
- Bandžiau tave išgelbėti.
Tu išdavei mane, bet vis
dar gali išpirkti kaltę.
Vis dar gali laikytis savo pažado.
Mes vis dar galime būti drauge, būtent čia.
Pasaulyje kurį mes pastatėme kartu.
Kobai, mums reikia susirasti Fišerį.
Aš jo neatiduosiu.
Jeigu aš pasiliksiu čia,
ar tu paleisi jį?
Apie ką tu kalbi?
Fišeris prieangyje.
- Eik patikrink ar jis gyvas, Ariadne.
- Kobai tu to negali daryti.
Eik patikrink ar jis gyvas, dabar!
Daryk tai.
Jis čia, ir mums laikas judėti, dabar!
- Pasiimk Fišerį su savimi, gerai?
- Tu negali pasilikti čia su ja!
Aš ir nepasiliksiu. Saito
miręs, tai reiškia,
kad jis kažkur čia.
Ir, kad aš turiu jį surasti.
Aš nebegaliu daugiau su ja
pasilikti, nes ji neegzistuoja.
Aš vienintelis dalykas
kuriuo tu dar tiki...
Norėčiau...
Norėčiau to labiau už viską, bet...
Bet aš negaliu tavęs tiesiog įsivaizduoti,
su visu tavo sudėtingumu.
Visu tavo tobulumu.
Visu tavo netobulumu.
Tau viskas gerai?
Pažiūrėk į save.
Tu tik šešėlis.
Tu tik mano tikrosios žmonos šešėlis.
Tu pats geriausias mano
įsivaizduotas dalykas, bet...
Apgailestauju, tu nesi
pakankamai gerai.
O tu jauti tai?
- Ką tu darai?
- Improvizuoju.
Ne, ne, ne!
Eik vidun, tuoj pat!
Pirmyn, pirmyn, pirmyn!
Nusivylęs...
Nusivylęs...
Žinau, tėti.
Žinau, kad buvai nusivylęs.
Dėl to, kad netapau tavimi.
Ne, ne, ne...
Aš esu nusivylęs, kad
tu bandei būti manimi.
Nagi, nagi, nagi!
PASKUTINĖ VALIA IR TESTAMENTAS
Tėti?
Tai mėtimas, Ariadne!
Privalai eiti dabar!
Nepamesk savęs!
Rask Saito ir sugrąžink jį!
Sugrąžinsiu!
Atsimeni, kai pasipiršai man?
Taip.
Tu sakei, kad sapnavai,
kaip mes pasensime kartu.
Bet mes pasenome.
Pasenome, neatsimeni?
Ilgiuosi tavęs, labiau negu
galiu tai išreikšti, bet...
Mes savo laiką kartu jau praleidome.
Ir aš turiu tave paleisti.
Aš turiu tave paleisti.
Atleisk, Robertai.
Paskutinė savo valia, tėtis
norėjo, kad aš susikurčiau savo gyvenimą.
O ne sekčiau jo pėdomis.
Tai aš ir padarysiu, dėde Piteri.
Kas nutiko?
- Kobas liko.
- Pas Mal?
Ne, liko surasti Saito.
Jis užstrigs.
Ne, jam viskas bus gerai.
Tu atkeliavai manęs nužudyti?
Aš kai ko laukiu.
Kai ko ką buvote sutikęs sapne.
Kobai?
Neįmanoma.
Mes kartu buvome jauni vyrai.
Aš jau senas vyriškis...
Atgailaujantis.
Laukiantis mirties vienas?
Aš atkeliavau pas tave...
Kai ko priminti.
Kai ko ką tu kažkada žinojai.
Kad šis pasaulis nėra tikras.
Ir, kad įvykdyčiau
savo susitarimo dalį?
Atsiduotumėte likimui į rankas, taip.
Grįžk, ir mes vėl galėsime
būti jauni vyrai, kartu.
Grįžk su manimi.
Grįžk.
Rankšluostį, pone?
Los Andžele nusileisime po
maždaug dvidešimties minučių.
Jums reikia imigracijos formų?
Ačiū.
- Rankšluostį, pone?
- O, ne.
Jums reikia imigracijos formų?
- Sveiki grįžę namo, pone Kobai.
- Dėkoju, pone.
Sveikas grįžęs namo.
Čionai.
Džeimsai?
Filipa?
Pažiūrėkite kas čia!
Sveiki vaikai, kaip sekasi?
- Tėveli!
- Kaip jūs?
Pažiūrėk ką mes statome, tėveli!
- Ką tu čia darai?
- Aš pastačiau namą iš akmenų!
- Iš akmenų?
- Ateik, noriu, kad tai pamatytum.
Pastatysi namą ir man?
Ateik, tėveli!
PRADŽIA
Tekstą vertė: maškėbmw
Tekstą redagavo: Jo2kas
www.BT-Geras.COM